18 valandų praėjo nuo tos akimirkos, kai, atsibučiavęs su Rasa, įžengiau į Vilniaus oro uostą iki tada, kai išėjau iš Vankuverio oro uosto pastato. Plius dvi valandos autobusu iš Vankuverio į Vistlerį nuostabiu keliu, kurio šįkart padariau vos porą nuotraukų, nes iš esmės jis neką bepasikeitė nuo pastarojo karto, kai jį mačiau. Taigi, į viešbutį atvykau prieš nepilnas šešias valandas. Pavargęs, alkanas ir ašarojančiomis akimis (nes kelionėje šiek tiek paspoksojau į monitorių). Ir iki šiol dar nenuėjau miegoti. Vienu žodžiu, jaučiuosi visiškai išsunktas.

Bet džiaugiuosi – Vistleris yra gražus miestelis su ne ką mažiau gražiu kraštovaizdžiu.

Atvykęs į viešbutį, gavau konfos marškinėlius su pabaisiukais (juos galima buvo rinktis iš dešimties variantų). Nežinau, kas tuos pabaisiukus sugalvojo ir kaip motyvavo, bet bent jau man labai patiko.

Vakare buvo sutiktuvių balius atvirame ore viešbučio terasoje. Beje, oras lauke tiesiog nuostabus. Prisibendravau su kolegomis moziliečiais. Jeigu galva dar veiktų, gal parašyčiau ir daugiau ko, bet dabar… tiesiog nebegaliu. Labanakt!

Tiesa, nuotraukos kol kas yra čia. Užpernykštės irgi ten pat, galit pasidairyti…