Kągi, užvakar išėjo nauja „Ubuntu“ versija (9.10), ir aš, kaip visada, nusprendžiau ilgai nelaukdamas atsinaujinti šią OS savo stacionariame kompiuteryje. Ir, kaip jau įprasta po tokių atnaujinimų, eilinį kartą esu baisiausiai nepatenkintas šio produkto kokybe. Taigi, papasakosiu, su kokia problema susidūriau šį kartą.
Tik pirma pristatysiu savo kompą: „Pentium 4“ 2,40 GHz procesorius, 1GB darbinės atminties, „ATI Radeon 9200“ vaizdo plokštė, prie kurios VGA jungties prijungtas 17 colių LCD monitorius. Vienu žodžiu, daiktas tikrai nėra naujas, bet man jo galingumų visiškai pakanka, tad jeigu ką artimiausiu metu jame ir keisiu, tai nebent darbinės atminties kiekį.
O dabar situacija: ketvirtadienio vakarą grįžęs iš darbo, pradėjau atnaujinimą iš „Ubuntu 9.04“, viską darydamas pagal čia pateiktas instrukcijas. Tiesa, antro – ketvirto žingsnių neprireikė, nes atnaujinimų programa apie naująją Ubuntu versiją man pranešė iškart, ją paleidus. Visas atnaujinimas gražiai suėjo, tada dar rankomis sudėjau GRUB 2 ir perkroviau kompą. Ir…
Ne, GRUB 2 man nieko nesugadino. 
Mano problema yra žymiai aukštesniame lygmenyje. O problema tokia, kad prisijungęs prie pasikrovusios sistemos, ten, kur turėtų būti mano darbalaukio ženkliukai ir jų fone esanti katė, pamačiau tik vienspalvį foną. Na, pamaniau, gal čia šiaip kažkas nesuveikė, persiloginsiu. Ir štai, atsijungdamas, sekundės dalį pamatau katę. Prisijungiu vėl. Rezultatas tas pats – vienspalvis tamsus fonas. Nukeliauju į išvaizdos nuostatas ir kažkokiu mistiniu būdu sugalvoju išjungti vaizdo efektus. Ir štai tada pamatau savo desktopą!
Na, galvoju, aišku, keista, bet nelabai man tie efektai ir reikalingi. Visgi nueinu į nuosavybinių tvarkyklių valdymo programėlę. Ji man pareiškia, kad pas mane jokios nuosavybinės tvarkyklės nenaudojamos, tad sąrašiukas joje tuščias. Tiesa, nesupratau, ar ji nepatikrina, kokios tvarkyklės man tiktų, ar tiesiog mano vaizdui niekas netinka ignoruoja vaizdo tvarkykles (o kaipgi xorg-driver-fglrx?), tačiau man ji nieko net nepasiūlo įdiegti. Taigi, panašu, jog mano atveju ši programa yra visiškai bevertis disko vietos švaistymas.
Na, tiek to. Galvoju, reikia gi prisijungti iš naujo, patikrinti, ar viskas veikia.
Atsijungiu. Pasirenku „Rimas Kudelis“, įvedu slaptažodį, laukiu. Ir ką jūs manote? Ogi patenku atgal į prisijungimo langą! Bet ne dėl to, kad slaptažodis blogas, o dėl to, kad kažkas GNOME sesijoj nesuveikia. Tiksliau sakant, panašu, jog ji tiesiog nulūžta. Ot smagumėlis, ką? Būdamas eilinis naudotojas, „Ubuntu“ daugmaž dabar išmesčiau iš savo kompo su trenksmu. Vis dėlto, kadangi dar neužmiršau, kaip atrodo terminalas (kur jau čia užmirši, tokią „nuostabią“ OS naudodamas?), aš rankutėmis susidėjau xorg-driver-fglrx paketą. Valio, pagaliau galiu prisiloginti! Kita vertus, keista, kad man neleidžiama įsijungti efektų. Ne ką mažiau keista ir tai, kad šios tvarkyklės ir toliau atkakliai nerodo anksčiau minėtoji mano disko resursus švaistanti programa. O dar – liūdna tai, kad su šiomis tvarkyklėmis, perjungiant langus ar darbalaukius, viskas perpaišoma taip lėtai, kad nors nusišauk…
Trumpai tariant… Jei kompiuteriu, kuriame visa tai vyksta, aš naudočiausi nuolat, „Ubuntu“ iš jo turbūt jau seniai būtų išmesta. Arba sėdėčiau su LTS versijomis ir atnaujinčiau jas tik kas dvejus metus ir tik praėjus geriems porai mėnesių po naujos versijos išleidimo. Nes šiaip, kai po kiekvieno atnaujinimo mano smegenų vingiais ima tekėti necenzūrinių žodžių srautai ir tenka kažką taisyti, man kaskart kyla gan pagrįstas noras šveisti tą „Ubuntu“ velniop.