Kategorijos archyvas: Belekas

Tai, kas nepatenka kitur. Mintys apie merginas, alų, kompus, kabokus ir, žinoma, draugus… :)

Blogas atostogose, bet…

Sveiki! Aš, aišku, galėčiau ir dar metus nerašyti, tuo pačiu turbūt prarasdamas paskutinius prenumeratorius (jeigų jų dar turiu), jei ne vienas toks įvykis…

Šiandien paleidome firefox.lt!

Priešingai, nei gali pasirodyti iš adreso, ši svetainė nėra skirta vien „Firefox“ naršyklei. Tai – naujasis lietuviškos „Mozillos“ bendruomenės, kuri, tikiuosi, su laiku atsiras, veidas. Jokių „gudrių“ galimybių svetainėje kol kas nėra, bet pasiūlymus, o ypač pagalbą, priimu (kaip visada). :) Va, Mantvydas jau pasiryžo užsiimti šitos svetainės „businessmarketingu“. Nežinau, ką tai reiškia ir kas iš to išeis, bet pažiūrėsim, gal bus smagu… :)

As a side note, galiu pasidalinti savo pastarųjų metų įvykiais: buvau Briuselyje FOSDEM’e, išėjau iš darbo VU (bet dar vis nebaigiau svetainės migravimo į „Joomlą“), tada įsidarbinau LMTA, o prieš kelias dienas grįžau iš kelionės su Rasa ir draugais į Berlyną pas Aidą (su tarpiniais punktais Lenkijoje). A, ir dar – pagaliau baigiau bakalaurą!

Tiek. Iki kitų metų, „tipo“… :D

Kelionė namo

Penktadienis, rugpjūčio pirmoji

4:30 ryte leidžiuosi liftu kartu su dar kažkuo. Grąžinu kambario raktą, nueinu prie autobuso, vairuotojas pastato mano kelioninį krepšį greta kitų. Įlipu autobusan ir kiek nustembu: kai važiavome iš Vankuverio į Vistlerį, autobuse mūsų buvo gal kokie dešimt. Dabar gi jame tebuvo likę kelios laisvos vietos. Visi atrodo juokingai apsimiegoję. :D Na, aš nebūčiau aš, jei nepasinaudočiau proga atkreipti į save dėmesio, taigi garsiai su visais pasisveikinu ir pasiteirauju, kaip jie laikosi. Šiaip turbūt dėmesiui atkreipti būtų pakakę jau vien Aido man padovanotų „Google“ marškinėlių su užrašu „I’m feeling lucky“ ant nugaros… Kai kurie žmonės buvo nustebę, kad aš spėjau pamiegoti. Pasirodo, tarp mūsų buvo ir tokių, kurie net prigulti nespėjo (bet užtat prasibastė naktį po kabokus :D ). Kelionė į Vankuverį truko šešias su puse valandas (buvome įspėti, kad truks iki aštuonių). Nuo lango mane skyrė vienas iš Italijos komandos narių, tad kalnų nuotraukos gavosi neypač kokybiškos, nors aišku geriau tokios, negu nieko. Pakeliui spėjau pamatyti ir juodąjį meškiuką (o gal jau ir visą mešką, nežinau), kuris kažką veikė kelio pakrašty, bet pabėgo į krūmus, priartėjus autobusui, keletą miestelių, daug mašinų, daug kemperių…

Apie vienuoliktą buvome oro uoste. Kadangi mano (ir kelių kitų kolegų) lėktuvas turėjo skristi gerokai po pietų (be penkiolikos septynios), susiruošėme nuvažiuoti į miestą. Saugykloje palikome savo lagaminus, aš nufotkinau spaudos kioskelį su labai įdomiomis sportinėmis temomis, tada išėjome ieškoti taksi. Nors iš pradžių ketinome važiuoti ar ne septyniese, galiausiai gavosi, kad likome trise ar keturiese. Iki taksi mus palydėjęs portugalas pasiūlė vaizdingą maršrutą, kuriuo reikėtų paprašyti taksisto, kad mus pravežtų, bei pasakė, kur galėtume pasivaikščioti. Taigi, sėdome ir išvažiavome. Taksistas pasirodė besąs visai malonus vyrukas – sustodavo, pamatęs, kad norime kažką nufotografuoti ir pan. Beje, oras buvo poprastis – apsiniaukę, lijo. Kai pagaliau mus atvežė į Vankuverio senamiestį (vadinamą „Gastown“), išėjome po jį pasivaikščioti. Na, gražių ir „senamiestiškų“ gatvių man jame nepasirodė labai daug, bet užtat visi užsukom į suvenyrų parduotuvėlę, kurioje nupirkau didžiąją dalį parsivežtų į Vilnių lauktuvių. Kiek pasivaikščioję, užsukome išgerti kavos bei užkąsti į nedidelę kavinukę, o paskui – pasidairyti į Kanados eskimų meno galeriją–parduotuvę, kurioje dirbo labai malonus ir iškalbingas pardavėjas, atsakęs į visus mums iškilusius klausimus. Smagu, kai matai, kad žmogus tikrai išmano, apie ką kalba. Viena pagrindinių Vankuverio senamiesčio įžymybių – garinis laikrodis. Kadangi iš galerijos išėjome lygiai ketvirtą, gavome pasiklausyti to laikrodžio švilpukų atliekamos melodijos (todėl jo ir nuotraukų tiek daug). Vėliau, jau kiek skubėdami, susiradome taksi,kuris mus nuvežė atgal iki oro uosto. Nepigus tas pasivažinėjimas gavosi – vien man berods 20 dolerių kainavo, ir dar likau kitam lokalizuotojui alaus bokalą skolingas. :D

Oro uoste pasidžiaugiau, kad skrendu ne „Lufthansa“, o KLM reisu ir kad neteks laukti belekiek, kol atidėtas skrydis visgi įvyks (žymiai anksčiau už mane iš viešbučio išvažiavusiai lenkų komandai būtent taip ir nutiko). Lėktuve, deja, nebesėdėjau prie lango (beje, tai buvo kiek keista, nes man rezervuota vieta buvo būtent prie lango). Pakeliui spėjau per nešiojamąjį pažiūrėti „Poliarinio rato įsimylėjelius“ (patiko), pabendrauti su savo kaimynais – simpatiška šviesiaplauke bei dėstytoju, skaniai pavalgyti…

Amsterdame buvau jau šeštadienį popiet (dėl laiko zonų skirtumo laikas skrydyje iš Europos tekėjo lėčiau, o skrydyje į Europą – greičiau, nei įprasta). Atsisveikinęs su dviem suomiais,su kuriais norėjome dar išlenkti alaus, nučiuožiau pirkti sau metro dvipusio bilieto iki miesto senamiesčio ir atgal. Šioje vietoje teko kiek užstrigti – pasirodo, pirkdamas Vankuveryje suvenyrus, kortelėje nepalikau nė šešis su puse euro atitinkančios sumos. Kai tai supratau, ėmiau ieškotis nemokamo bevielio interneto, tačiau veltui. Galiausiai teko skambinti Rasai ir diktuoti jai savo el. bankininkystės kodus, kad ji pervestų už mane šiek tiek pinigų iš vienos mano kortelės į kitą. Palaukęs dar keliolika minučių, nusipirkau bilietą ir išlėkiau į senamiestį. O ten…

O ten vyko gėjų paradas! :D Jame vos nenusipirkau rožinio diržo. :D Šiaip, man patiko. Įsivaizduokite: vandens kanalu plaukia laivų virtinė. Kiekviename sava muzika, savas stilius. Viename visi juodi, kitame – balti, trečiame – oranžiniai arba rožiniai; laive, išdažytame vaivorykštės spalvomis, visi dėvėjo įvairių spalvų ryškius marškinėlius. Labiausiai man patiko obuolių sidrą reklamavęs laivas, nes turėjo ne tik gyvą didžėjų, bet ir gyvą saksofonistą bei netgi vokalistę!

Dar Amsterdame pagaliau (t.y., iš antro karto) turėjau galimybę užlipti į bokštą ir pafotografuoti miestą iš aukštai. Gaila, neturėjau teleobjektyvo (ar kaip jis vadinasi), tad kai kurios nuotraukos per smulkios. Bet tai vis tiek žymiai geriau, nei jei būčiau „padirbėjęs“ kokia nors muiline. Bokšte man patiko. Tiksliau, patiko tai, ką pamačiau iš jo. Amsterdamo senamiestis man pasirodė labai gražus. Veikiausiai tiesiog dėl to, kad jis nepanašus į Vilnių, bet vis tiek. Kiekvienas namas jame buvo kitoks, neįprastas mano akiai.

Beje, šį kartą jau sąmoningai nepirkau bilietukų į keltus, o ėjau per senamiestį pėsčias. Smagu mokėti orientuotis pagal žemėlapius! :) Grįždamas, dar kartą „nutraukiau“ karališkuosius rūmus (tą savaitgalį tinklinio aikštelė jau buvo pašalinta), o taip pat sutikau labai nebailų varnėną, kurį pavyko nufotografuoti iš kokių trisdešimties centrimetrų atstumo.

Beje, gal kas pasakys, kaip vadinasi šis nerealus muzikos instrumentas? Juo grojančiam vyrukui įmečiau turbūt net du ar tris eurus, nes muzika buvo tiesiog fantastiška.

Namo skridau lėktuvu Saab 2000. Nelabai sužavėjo, bet tiek to… :)

Beautiful Whistler

Labas rytas! Pas mane dabar šešios ryto, o man nesimiega…

Vakar rytą pramiegojau iki dešimtos turbūt. Mat mano nuostabiuosiuose apartamentuose tokios tankios užuolaidos, kad miegamajame visą parą gali būti naktis, o aš net nepagalvojau į laikrodį pažiūrėti, kai man nesimiegojo. :) Todėl pusryčių–pietų išsiruošiau tik apie dvyliktą. Susiorganizavau dar keletą žmonių. Galiausiai gavosi, kad ėjome dešimtiese. Nebuvo lengva rasti kaboką, kuriame būtų tiek vietos ir nereikėtų laukti, tad išsiskyrėme ir likome keturiese. Pavalgiau skaniai, bet, lyginant su Lietuva, brangiai…

Vistleris – labai gražus miestelis. Sakyčiau, labai nedidelis, bet toks mm…. modernus. Namai gražūs, viskas ranka pasiekiama – vos pora minučių pėsčiomis nuo mūsų viešbučio yra centrinė miestelio aikštė, nuo kurios į visas puses, tartum saulės spinduliai, eina pėsčiųjų alėjos. Aplink tą aikštę rasi visko – maisto prekių, alkoholio, suvenyrų parduotuvių ir parduotuvėlių, kavinių, barų, restoranų, turistinių pramogų (keltuvų, kalnų dviračių trasų). Visur, kur bent kiek atviriau, matosi aplinkiniai kalnai. :) Vienžo, tikrai gražu.

Pavalgę, kilome keltuvu į kalną. Pats keltuvas tikrai nepigus – kainuoja 33,55 Kanados dolerio vienam žmogui. Uždara kabina užkelia gan aukštai. Dviratininkams tenka išlipti pakeliui (pasiekus gal trečdalį kalno), o mes važiavome toliau. Išlipus, galima pasiblaškyti šen bei ten, užeiti į kavinę (o gal ten restoranas, nežinau). Dar galima nueiti keliasdešimt metrų iki kito keltuvo (už jį papildomai mokėti nereikia) ir kilti toliau, ką mes ir padarėme. Viršuje vėlgi – galima pasivaikščioti ir grįžti, galima leistis nuo kalno… Vienžo, vakarykščių nuotraukų absoliuti dauguma yra iš kalnų. Vaizdai man patiko, oras švarus, šaltas ir gaivus. Tik man susidarė galbūt ir neteisingas įspūdis, kad Tatrai yra kiek gražesni, nes Vistlerio kalnai labai jau vientisi – žiūri į horizontą, ir jis viena linija eina. Bet, kaip ir sakiau, gal man tiesiog taip pasirodė…

Vakare buvo priėmimo pietūs. Tik kažkaip aš labai greitai pasijutau perpildęs savo skrandį virš visų jo galimybių, tad, nesulaukęs pabaigos, iščiuožiau į savo kambarį. Gerai, kad bent su keletu žmonių pabendravau. Susipažinau su dabartiniu pagrindiniu „Firebug“ programuotoju, su „Mozilla Messaging“ vadovu, su „Mozilla“ lokalizavimo koordinatoriumi. Beje, su juo (ir kitais lokalizatoriais) už poros valandų apturėsime „l10n breakfast“.

Nuotraukos – čia.

Kelionė į Kanadą

Iš tikrųjų šitas įrašas turėjo ryte Lietuvos laiku atsirasti, bet aš užmigau… :)

[21 valanda Lietuvos laiku]

Turbūt atėjo laikas parašyti apie tai, apie ką jau seniai ketinau.

Šiuo metu esu lėktuve. Skrendu į Kanadą, į „Mozilla“ organizuojamą renginį, pavadintą „Firefox+ Summit 2008“. Važiuoju ten kaip Lietuvos lokalizuotojų komandos atstovas. Taigi, jei apie „Mozilla“ programas turite minčių, kurias galėčiau „paproksinti“ – paskubėkite jas čia pareikšti – galbūt pasinaudosiu. :) Kol kas manęs dar penkias valandas laukia skrydis, o paskui berods apie valandą kelionė autobusu iš Vankuverio į Vistlerį. Beje, šio miestuko, o tiksliau – jame esančio slidinėjimo kurorto vardu, kūrimo metu buvo vadinama kažkuri „Windows“ versija. Kadangi ką tik pabaigiau skaityti „Doriano Grėjaus portretą“, nusprendžiau išsitraukti savo nešiojamąjį.

Iš tikrųjų tai net nežinau, ką rašyti. Gyvenime esu skridęs tik kartą – vaikystėje iš Vilniaus į Palangą, o užsieny buvęs gal keturis kartus – Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir šiemet Slovakijoje. Todėl esu šiek tiek susijaudinęs. Šiaip ar taip, šiandien spėjau šiek tiek pabuvoti Amsterdame, ir šiek tiek paskraidyti šen bei ten. Tad nusprendžiau, kad gal tegu vaizdeliai kalba… :)

[23 valandos Lietuvos laiku]

KLM lėktuvo salono telikai ką tik baigė rodyti filmą „Kvailių auksas“, tad prisiminiau tai, ką norėjau parašyti, bet neparašiau prieš dvi valandas.

O neparašiau, kad, tiesą sakant, tie vaizdeliai vargu, ar atspindės bent pusę to įspūdžio, kurį susidariau, žiūrėdamas gyvai. Kai skrendi taip aukštai, kad apačioje esantys debesys atrodo vos pora metrų pakilę virš žydro raibuliuojančio vandenyno, kai pro lėktuvo liuką matai ledais aptrauktą Grenlandiją, snieguotus jos kalnus, auksines kalnų upių gyslas, arba, rodos, visiškai ledu apsitraukusį vandenyną, kyla didžiulis noras tai įamžinti, tačiau nemanau, jog man tai pavyko.

[vidurnaktis Lietuvos laiku] Pastarąsias porą (turbūt) valandų skrendame virš šiaurinės Kanados dalies. Nepanašu, kad čia kokių nors miestų būtų. Įtariu, kad šioje Kanados dalyje turbūt tik eskimai gyvena. Beje, 11 kilometrų aukštyje visiškai nesijaučia lėktuvo greitis. Skendame apie 800 km/h greičiu, tačiau žemės paviršius pro liuką slenka lėtai lėtai…

Amsterdamas

Likus kelioms minutėms iki nusileidimo, mane užkalbino greta sėdėjęs keleivis gruzinas, nemokantis anglų kalbos. Norėjo, kad padėčiau jam iki miesto centro nusigauti. Deja, metro bilietų pardavimo automatas nepriėmė mano kortelės, o aš tik po N-tojo bandymo suvokiau, kad netinka jos tipas, o ne kas kita. Iki to laiko buvau jau su juo atsisveikinęs.

Kasoje nusipirkęs bilietą iki centro ir atgal, sėdau į dviaukštį metro ir netrukus atsidūriau centrinėje Amsterdamo stotyje. Turėjau prisispausdinęs apie šį miestą visokios informacijos (dėkui Rasos sesei) ir jau daugmaž buvau suplanavęs, ką noriu pamatyti. Tačiau pasirodė, jog norėjau aprėpti žymiai daugiau, nei galėjau. Dėl mano nepatyrimo gavosi, kad nevisai naudingai išleidau gana daug pinigų. Senamiestyje nusipirkau vos du dalykus – bilietą, su kuriuo visą dieną galėjau plaukioti „kanalų busais“ bei bilietą į Vincento van Gogo muziejų. Tačiau deramai nepanaudojau nė vieno – „busu“ nuplaukiau tik į vieną pusę (kaip tik tas reisas, kuriuo ketinau grįžti į stotį, neatplaukė, tad teko pavaikščiot pėsčiomis), o apsilankymas muziejuje virto akcija–atrakcija „pamatyk kuo daugiau van Gogo paveikslų per 15 minučių“, nes tiesiog pritrūko laiko (nes skubėjau į keltą, kuris taip ir neatplaukė). Visgi nepasakyčiau, kad gailiuosi – miestas gražus, ir šeštadienį, grįždamas, planuoju kopti į bokštą pafotografuoti jo iš viršaus (bet ne iš lėktuvo skrydžio). O dar planuoju užsukt į kokį kaboką ir išlenkti bokalą „Heineken“ alaus. Nors tiesa, gal būtų dar geriau, jei spėčiau rasti ir apsilankyti „Heineken“ muziejuje. :)

Amsterdame daug vandens. Pats miestas yra žemiau jūros lygio. Amsterdame gražūs namai. Amsterdame yra keli tūkstančiai gyvenamųjų laivų. Kanalų pakrantės jais tiesiog nusėtos. Kai kurie jų atrodo įsitaisę ir nejudėję jau taip seniai, kad juos turbūt greičiau namais reiktų vadinti, nei laivais. :) Amsterdame ir šiaip gražu – verta pamatyti. Tiesą sakant, kažkuo jis primena Klaipėdą (na, man visi uostai ją primena), tačiau jame vandens žymiai daugiau. Ir metro yra :) Tik gaila, kad, bent jau plaukdamas kanalu, kol pamatęs gerą kadrą išsitraukdavau krepšio fotoaparatą, paprastai „vaizdelis“ jau likdavo už nugaros…

Visos nuotraukos iš šios kelionės – čia.