Iš tikrųjų šitas įrašas turėjo ryte Lietuvos laiku atsirasti, bet aš užmigau… 
[21 valanda Lietuvos laiku]
Turbūt atėjo laikas parašyti apie tai, apie ką jau seniai ketinau.
Šiuo metu esu lėktuve. Skrendu į Kanadą, į „Mozilla“ organizuojamą renginį, pavadintą „Firefox+ Summit 2008“. Važiuoju ten kaip Lietuvos lokalizuotojų komandos atstovas. Taigi, jei apie „Mozilla“ programas turite minčių, kurias galėčiau „paproksinti“ – paskubėkite jas čia pareikšti – galbūt pasinaudosiu. Kol kas manęs dar penkias valandas laukia skrydis, o paskui berods apie valandą kelionė autobusu iš Vankuverio į Vistlerį. Beje, šio miestuko, o tiksliau – jame esančio slidinėjimo kurorto vardu, kūrimo metu buvo vadinama kažkuri „Windows“ versija. Kadangi ką tik pabaigiau skaityti „Doriano Grėjaus portretą“, nusprendžiau išsitraukti savo nešiojamąjį.
Iš tikrųjų tai net nežinau, ką rašyti. Gyvenime esu skridęs tik kartą – vaikystėje iš Vilniaus į Palangą, o užsieny buvęs gal keturis kartus – Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir šiemet Slovakijoje. Todėl esu šiek tiek susijaudinęs. Šiaip ar taip, šiandien spėjau šiek tiek pabuvoti Amsterdame, ir šiek tiek paskraidyti šen bei ten. Tad nusprendžiau, kad gal tegu vaizdeliai kalba…
[23 valandos Lietuvos laiku]
KLM lėktuvo salono telikai ką tik baigė rodyti filmą „Kvailių auksas“, tad prisiminiau tai, ką norėjau parašyti, bet neparašiau prieš dvi valandas.
O neparašiau, kad, tiesą sakant, tie vaizdeliai vargu, ar atspindės bent pusę to įspūdžio, kurį susidariau, žiūrėdamas gyvai. Kai skrendi taip aukštai, kad apačioje esantys debesys atrodo vos pora metrų pakilę virš žydro raibuliuojančio vandenyno, kai pro lėktuvo liuką matai ledais aptrauktą Grenlandiją, snieguotus jos kalnus, auksines kalnų upių gyslas, arba, rodos, visiškai ledu apsitraukusį vandenyną, kyla didžiulis noras tai įamžinti, tačiau nemanau, jog man tai pavyko.
[vidurnaktis Lietuvos laiku]
Pastarąsias porą (turbūt) valandų skrendame virš šiaurinės Kanados dalies. Nepanašu, kad čia kokių nors miestų būtų. Įtariu, kad šioje Kanados dalyje turbūt tik eskimai gyvena. Beje, 11 kilometrų aukštyje visiškai nesijaučia lėktuvo greitis. Skendame apie 800 km/h greičiu, tačiau žemės paviršius pro liuką slenka lėtai lėtai…
Amsterdamas
Likus kelioms minutėms iki nusileidimo, mane užkalbino greta sėdėjęs keleivis gruzinas, nemokantis anglų kalbos. Norėjo, kad padėčiau jam iki miesto centro nusigauti. Deja, metro bilietų pardavimo automatas nepriėmė mano kortelės, o aš tik po N-tojo bandymo suvokiau, kad netinka jos tipas, o ne kas kita. Iki to laiko buvau jau su juo atsisveikinęs.
Kasoje nusipirkęs bilietą iki centro ir atgal, sėdau į dviaukštį metro ir netrukus atsidūriau centrinėje Amsterdamo stotyje. Turėjau prisispausdinęs apie šį miestą visokios informacijos (dėkui Rasos sesei) ir jau daugmaž buvau suplanavęs, ką noriu pamatyti. Tačiau pasirodė, jog norėjau aprėpti žymiai daugiau, nei galėjau. Dėl mano nepatyrimo gavosi, kad nevisai naudingai išleidau gana daug pinigų. Senamiestyje nusipirkau vos du dalykus – bilietą, su kuriuo visą dieną galėjau plaukioti „kanalų busais“ bei bilietą į Vincento van Gogo muziejų. Tačiau deramai nepanaudojau nė vieno – „busu“ nuplaukiau tik į vieną pusę (kaip tik tas reisas, kuriuo ketinau grįžti į stotį, neatplaukė, tad teko pavaikščiot pėsčiomis), o apsilankymas muziejuje virto akcija–atrakcija „pamatyk kuo daugiau van Gogo paveikslų per 15 minučių“, nes tiesiog pritrūko laiko (nes skubėjau į keltą, kuris taip ir neatplaukė). Visgi nepasakyčiau, kad gailiuosi – miestas gražus, ir šeštadienį, grįždamas, planuoju kopti į bokštą pafotografuoti jo iš viršaus (bet ne iš lėktuvo skrydžio). O dar planuoju užsukt į kokį kaboką ir išlenkti bokalą „Heineken“ alaus. Nors tiesa, gal būtų dar geriau, jei spėčiau rasti ir apsilankyti „Heineken“ muziejuje.
Amsterdame daug vandens. Pats miestas yra žemiau jūros lygio. Amsterdame gražūs namai. Amsterdame yra keli tūkstančiai gyvenamųjų laivų. Kanalų pakrantės jais tiesiog nusėtos. Kai kurie jų atrodo įsitaisę ir nejudėję jau taip seniai, kad juos turbūt greičiau namais reiktų vadinti, nei laivais. Amsterdame ir šiaip gražu – verta pamatyti. Tiesą sakant, kažkuo jis primena Klaipėdą (na, man visi uostai ją primena), tačiau jame vandens žymiai daugiau. Ir metro yra Tik gaila, kad, bent jau plaukdamas kanalu, kol pamatęs gerą kadrą išsitraukdavau krepšio fotoaparatą, paprastai „vaizdelis“ jau likdavo už nugaros…
Visos nuotraukos iš šios kelionės – čia.
).
Hm, tačiau pati diskusija pasirodė kiek kitokio pobūdžio. Bent jau man labiausiai įsiminė temą pristatinėjusio kurdų lokalizuotojų koordinatoriaus piktinimasis kiek per daug biurokratine tvarka „Mozilla“ projekte. Iš dalies galėčiau jam pritarti. Kita vertus, viena iš jo konkrečiai paminėtų problemų pasirodė besanti absoliučiai išimtiniu atveju būtent jo kuruojamai lokalei. Jei kam įdomu, tai tos problemos esmė buvo, kad grynai dėl „Google“ neveiksnumo oficialus „