Penktadienis, rugpjūčio pirmoji
4:30 ryte leidžiuosi liftu kartu su dar kažkuo. Grąžinu kambario raktą, nueinu prie autobuso, vairuotojas pastato mano kelioninį krepšį greta kitų. Įlipu autobusan ir kiek nustembu: kai važiavome iš Vankuverio į Vistlerį, autobuse mūsų buvo gal kokie dešimt. Dabar gi jame tebuvo likę kelios laisvos vietos. Visi atrodo juokingai apsimiegoję. 
Na, aš nebūčiau aš, jei nepasinaudočiau proga atkreipti į save dėmesio, taigi garsiai su visais pasisveikinu ir pasiteirauju, kaip jie laikosi. Šiaip turbūt dėmesiui atkreipti būtų pakakę jau vien Aido man padovanotų „Google“ marškinėlių su užrašu „I’m feeling lucky“ ant nugaros… Kai kurie žmonės buvo nustebę, kad aš spėjau pamiegoti. Pasirodo, tarp mūsų buvo ir tokių, kurie net prigulti nespėjo (bet užtat prasibastė naktį po kabokus ). Kelionė į Vankuverį truko šešias su puse valandas (buvome įspėti, kad truks iki aštuonių). Nuo lango mane skyrė vienas iš Italijos komandos narių, tad kalnų nuotraukos gavosi neypač kokybiškos, nors aišku geriau tokios, negu nieko. Pakeliui spėjau pamatyti ir juodąjį meškiuką (o gal jau ir visą mešką, nežinau), kuris kažką veikė kelio pakrašty, bet pabėgo į krūmus, priartėjus autobusui, keletą miestelių, daug mašinų, daug kemperių…
Apie vienuoliktą buvome oro uoste. Kadangi mano (ir kelių kitų kolegų) lėktuvas turėjo skristi gerokai po pietų (be penkiolikos septynios), susiruošėme nuvažiuoti į miestą. Saugykloje palikome savo lagaminus, aš nufotkinau spaudos kioskelį su labai įdomiomis sportinėmis temomis, tada išėjome ieškoti taksi. Nors iš pradžių ketinome važiuoti ar ne septyniese, galiausiai gavosi, kad likome trise ar keturiese. Iki taksi mus palydėjęs portugalas pasiūlė vaizdingą maršrutą, kuriuo reikėtų paprašyti taksisto, kad mus pravežtų, bei pasakė, kur galėtume pasivaikščioti. Taigi, sėdome ir išvažiavome. Taksistas pasirodė besąs visai malonus vyrukas – sustodavo, pamatęs, kad norime kažką nufotografuoti ir pan. Beje, oras buvo poprastis – apsiniaukę, lijo. Kai pagaliau mus atvežė į Vankuverio senamiestį (vadinamą „Gastown“), išėjome po jį pasivaikščioti. Na, gražių ir „senamiestiškų“ gatvių man jame nepasirodė labai daug, bet užtat visi užsukom į suvenyrų parduotuvėlę, kurioje nupirkau didžiąją dalį parsivežtų į Vilnių lauktuvių. Kiek pasivaikščioję, užsukome išgerti kavos bei užkąsti į nedidelę kavinukę, o paskui – pasidairyti į Kanados eskimų meno galeriją–parduotuvę, kurioje dirbo labai malonus ir iškalbingas pardavėjas, atsakęs į visus mums iškilusius klausimus. Smagu, kai matai, kad žmogus tikrai išmano, apie ką kalba. Viena pagrindinių Vankuverio senamiesčio įžymybių – garinis laikrodis. Kadangi iš galerijos išėjome lygiai ketvirtą, gavome pasiklausyti to laikrodžio švilpukų atliekamos melodijos (todėl jo ir nuotraukų tiek daug). Vėliau, jau kiek skubėdami, susiradome taksi,kuris mus nuvežė atgal iki oro uosto. Nepigus tas pasivažinėjimas gavosi – vien man berods 20 dolerių kainavo, ir dar likau kitam lokalizuotojui alaus bokalą skolingas.
Oro uoste pasidžiaugiau, kad skrendu ne „Lufthansa“, o KLM reisu ir kad neteks laukti belekiek, kol atidėtas skrydis visgi įvyks (žymiai anksčiau už mane iš viešbučio išvažiavusiai lenkų komandai būtent taip ir nutiko). Lėktuve, deja, nebesėdėjau prie lango (beje, tai buvo kiek keista, nes man rezervuota vieta buvo būtent prie lango). Pakeliui spėjau per nešiojamąjį pažiūrėti „Poliarinio rato įsimylėjelius“ (patiko), pabendrauti su savo kaimynais – simpatiška šviesiaplauke bei dėstytoju, skaniai pavalgyti…
Amsterdame buvau jau šeštadienį popiet (dėl laiko zonų skirtumo laikas skrydyje iš Europos tekėjo lėčiau, o skrydyje į Europą – greičiau, nei įprasta). Atsisveikinęs su dviem suomiais,su kuriais norėjome dar išlenkti alaus, nučiuožiau pirkti sau metro dvipusio bilieto iki miesto senamiesčio ir atgal. Šioje vietoje teko kiek užstrigti – pasirodo, pirkdamas Vankuveryje suvenyrus, kortelėje nepalikau nė šešis su puse euro atitinkančios sumos. Kai tai supratau, ėmiau ieškotis nemokamo bevielio interneto, tačiau veltui. Galiausiai teko skambinti Rasai ir diktuoti jai savo el. bankininkystės kodus, kad ji pervestų už mane šiek tiek pinigų iš vienos mano kortelės į kitą. Palaukęs dar keliolika minučių, nusipirkau bilietą ir išlėkiau į senamiestį. O ten…
O ten vyko gėjų paradas! Jame vos nenusipirkau rožinio diržo. Šiaip, man patiko. Įsivaizduokite: vandens kanalu plaukia laivų virtinė. Kiekviename sava muzika, savas stilius. Viename visi juodi, kitame – balti, trečiame – oranžiniai arba rožiniai; laive, išdažytame vaivorykštės spalvomis, visi dėvėjo įvairių spalvų ryškius marškinėlius. Labiausiai man patiko obuolių sidrą reklamavęs laivas, nes turėjo ne tik gyvą didžėjų, bet ir gyvą saksofonistą bei netgi vokalistę!
Dar Amsterdame pagaliau (t.y., iš antro karto) turėjau galimybę užlipti į bokštą ir pafotografuoti miestą iš aukštai. Gaila, neturėjau teleobjektyvo (ar kaip jis vadinasi), tad kai kurios nuotraukos per smulkios. Bet tai vis tiek žymiai geriau, nei jei būčiau „padirbėjęs“ kokia nors muiline. Bokšte man patiko. Tiksliau, patiko tai, ką pamačiau iš jo. Amsterdamo senamiestis man pasirodė labai gražus. Veikiausiai tiesiog dėl to, kad jis nepanašus į Vilnių, bet vis tiek. Kiekvienas namas jame buvo kitoks, neįprastas mano akiai.
Beje, šį kartą jau sąmoningai nepirkau bilietukų į keltus, o ėjau per senamiestį pėsčias. Smagu mokėti orientuotis pagal žemėlapius! 
Grįždamas, dar kartą „nutraukiau“ karališkuosius rūmus (tą savaitgalį tinklinio aikštelė jau buvo pašalinta), o taip pat sutikau labai nebailų varnėną, kurį pavyko nufotografuoti iš kokių trisdešimties centrimetrų atstumo.
Beje, gal kas pasakys, kaip vadinasi šis nerealus muzikos instrumentas? Juo grojančiam vyrukui įmečiau turbūt net du ar tris eurus, nes muzika buvo tiesiog fantastiška.
Namo skridau lėktuvu Saab 2000. Nelabai sužavėjo, bet tiek to…
).